Išeinant po Ermenegildo Zegna Šeštadienio rytą laidoje iš daugelio vyriškų drabužių redaktorių lūpų girdėjosi viena frazė: „koks puikus būdas pradėti Milaną“.
Po velnių tiesiai!
Tai buvo dar vienas tobulas dizainerio Stefano Pilati pasiūlymas, kuris šį sezoną paliko didžiulę gamybinę mizansceną savo ankstesniuose pasirodymuose visiškai baltoje – beveik puritoniškoje – aplinkoje. Išvalius visas gudrybes, nebuvo nieko, kas atitrauktų dėmesį nuo kolekcijos, kuri prasidėjo stipriai ir vis stiprėjo.
Visų juodų ansamblių, kurie atidarė pasirodymą, vizualinis įspūdis parodė, kad atspalvis vasarą atrodo taip pat kietas, kaip ir bet kurioje žiemos kolekcijoje. Tačiau Pilati palengvino tų tamsių dirbinių nuotaiką, pasirinkdamas kvėpuojančius, skystus audinius, kuriuos jis pagamino į erdvias kelnes, lengvus palaidinius švarkus ir meistriškai kirptus švarkus.
Dėžės formos automobilio paltai pasirodė dideliuose madras čekiuose, kartais šiek tiek susegti pusjuosčiu arba su trimatėmis kišenėmis, dėl to, kad dizaineris juos iškirpo prislopintais pasteliniais atspalviais. Raštas atrodė taip pat patraukliai, kai buvo naudojamas tiesiog švarko gale arba kaip šalikas, glostantis kaklą ir besiliejantis viena modelio kūno puse. Šios detalės buvo dailiai užbaigtos tvirtai apvyniotais Paisley šilko šalikais ties riešais ir keletu patogių, prislystančiais kutais mokasinais.
Tačiau tikras gaivaus oro gūsis šioje kolekcijoje buvo paskutinė visų baltų išvaizdų serija. Panašu, kad Pilati būtų išplėšęs pusiau permatomą kelių garsių Zegno kostiumų pamušalą ir perdirbęs juos taip, kad atsistotų ant kojų. Šiuos gražiai sukonstruotus ansamblius, kurie sklandžiai susiliejo su jų vienodai lengvais pečių maišelių priedais, galiausiai sulaikė tvirta miestietiška juoda avalynė, kad nepatektų tiesiai į mados rojų.
45.46542199.1859243